Įsigydami LANKYTOJO BILIETĄ prisidėsite prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio išsaugojimo!!!
GAMTA / Gyvūnija / Žinduoliai

Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 40 žinduolių rūšių.

Stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos gyventojų - briedis (Alces alces). Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis. Briedis - įspūdingas žvėris. Gyvena 15-20 metų. Kasmet užaugina ir numeta ragus. Ruja vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį. Atsiveda po vieną-du jauniklius, maitinasi daugiausia pušų ūgliais, spygliais, jaunų pušaičių žieve.
Didžiausius ragus užaugina 7-8 metų patinai. Prieš Antrą pasaulinį karą Kuršių nerijoje buvo virš 200 šių stambių žinduolių. Po karo briedžių nerijoje neliko. Pirmaisiais pokario metais kopose galėjai rasti tik baltas jų kaukoles. 1948m. pirmieji briedžiai vėl perplaukė Kuršių marias ir įsikūrė nerijos miškuose. Jų skaičius buvo išaugęs iki 100. Toks šių žvėrių kiekis darė žymią žalą nerijos gamtai, ypač jaunuolynams. Todėl nuo 1985m. pradėta intensyvi briedžių medžioklė. Per metus buvo sumedžiojama nuo 10 iki 20 šių gyvūnų. 1996m. jų medžioklė buvo uždrausta. Šiuo metu nacionaliniame parke gyvena apie 30 briedžių. Kiekvienais metais jų populiacija reguliuojama tik nustatant medžioklės kvotas, įvertinant daromą žalą.

Šernams (Sus scrofa) nerijos sąlygos puikios. Yra tankių kalnapušynų, kur jie gali pasislėpti ir pailsėti. Už pajūrio kopų jie dažnai randa šlapių beržynų bei alksnynų, kur pasidaro purvo vonias. Čia ir maisto suranda. Tačiau jo nėra gausu, todėl žiemą būtina juos papildomai šerti. Matyt, dėl to čionykščiai šernai yra smulkesni, neužaugina tokių didelių ilčių, kaip kituose regionuose. Trūkstant pašarų, žvėrys noriai ir gausiai lankosi gyvenvietėse, varganuose gyventojų daržuose ir soduose. Jie labai pripranta prie žmonių. Šiuo metu "duoneliaujančių" šernų šeimyna prašinėja maisto iš Preilos poilsiautojų.

Vakare, o kartais ir dieną, nacionaliniame parke galima pamatyti vaikštinėjančių stirnų (Capreolus capreolus). Kaip ir dera miškinėms stirnoms, nerijoje net žiemą negalima pamatyti didelių jų pulkų. Nerijos stirnos, nors žmogaus ir nevengia, bet juo per daug nepasitiki. Jeigu stebi jas iš toliau, jos tavęs tarsi nemato, bet vos pradedi eiti artyn, neskubėdamos pasitraukia. Kuršių nerijoje stirnos mėgsta vakare išeiti į kopų pakraštį ir ganytis retuose karklynėliuose. Žiemą stirnoms nerijoje stinga sultingų želmenų, todėl jos daugiau minta lapuočių šakutėmis.

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir nerijoje, kiškis (Lepus europaeus) liko bailus. Jis slepiasi visą dieną, kad poilsiautojai jo nepastebėtų. Vakare, kai pajūris ištuštėja, kiškiai patraukia į pievutes, kur ganosi iki vėlumos. Žiemą, iškritus sniegui, matomi kiškių takų margumynai pajūrio kopose. Čia jiems karklų šakučių į valias. Nerijoje kiškių būtų dar daugiau, bet čia pat gyvena jų priešas - lapė, o ir kiaunė mažo kiškučio nepražiopso. Todėl ir gyvena nerijoje kiškių tiek, kiek jų turėtų gyventi natūralioje biocenozėje.

Lapių (Vulpes vulpes) Kuršių nerijoje irgi nereta. Tačiau dažniau ją pamatyti galima rudenį. Lapės pasiskirsčiusios neriją medžioklės plotais ir į savo teritoriją svetimos įsileisti nenori. Tik žiema galima pamatyti skirtingų lapių pramintus takus pajūryje ar Kuršių marių pakrantėse. Šis laikotarpis žvėrims gana sunkus. Jis ir nulemia šių plėšrūnų gausumą, nes vasarą ar pavasarį, o ypač rudenį, jos turi maisto gausiau negu lapės kituose Lietuvos vietovėse. Lapėms Kuršių nerijoje sąlygos puikiausios. Tarp kalninių pušaičių jos beveik nepasiekiamos.

Rečiau Kuršių nerijoje galima sutikti barsuką (Meles meles), usūrinį šunį (Nyctereutes procyonoides).

Iš smulkių plėšrūnų nerijoje gyvena kiaunės (Martes martes), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis). Pamaryje įsikūrusios ondatros (Ondatra zibethica), kanadinės audinės (Lutreola vison Brisson), savo trobeles stato bebrai (Castor fiber L.). Jų kaimynystėje gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra (Lutra lutra).

Kartais nerijos pajūrio paplūdimiuose pasirodo jūrų žinduolis - ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus Fabricius). Tai taip pat Raudonosios knygos atstovas.

Smulkių žinduolių - pelių, pelėnų, šikšnosparnių rūšinė sudėtis nacionaliniame parke ištirta dar nepakankamai. Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė (Apodemus flavicolis Melchior). Čia taip pat gyvena ir vieni mažiausių žinduolių - kirstukai (Sorex sp.). Šių vabzdžiaėdžių žvėrelių cypavimą galima išgirsti pamario krūmynuose. Kirstukas per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Be maisto per kelias valandas žvėrelis žūva.

 


Renginių kalendorius
D.U.K
3. Ar reikia mokėti už įvažiavimą į Kuršių nerijos nacionalinį parką?

Alksnynės kontrolės poste reikia mokėti Neringos miesto savivaldybės nustatytą rinkliavą


Draugai
 

 

   
   

 

Banners