Įsigydami LANKYTOJO BILIETĄ prisidėsite prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio išsaugojimo!!!
GAMTA / Gyvūnija / Vabzdžiai
Savitos klimatinės sąlygos lemia, kad Kuršių nerijoje susidarė jai būdinga augalija, o tai turi reikšmės ir vabzdžių rūšinei sudėčiai bei gausumui. Kuršių nerijos nacionaliniame parke aptiktos 470 dieninių bei naktinių drugių (Macrolepidoptera) rūšys bei 570 rūšys vabalų (Coleoptera). Šioje teritorijoje yra užregistruota nemažai šiam regionui būdingų, tačiau kitur retų rūšių, tame tarpe įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Beveik visos retos vabzdžių rūšys teritorijoje susijusios su atviromis smėlėtomis buveinėmis, todėl jų atkūrimas bei palaikymas nuo užaugimo krūmais teigiamai veikia vabzdžių įvairovę ir retųjų rūšių būklę.

Tik nerijoje rasta kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii) bei pajūrinė laibavapsvė (Crossocerus imitans). Jos įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. 
Čia sutinkama sparčiai visame areale nykstanti žirgelių rūšis - mažoji strėliukė (Ischnura pumilio). Naglių ir Grobšto gamtos rezervatų bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinio kopose galima aptikti įdomią smėlinę auslindą (Labidura riparia). Abi minėtos rūšys taip pat įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Pirmą kartą Lietuvoje Kuršių nerijoje sugauta tamsioji lemonija (Lemonia dumi). Tai - retas drugys. Per pastaruosius 10 metų aptikta nemažai naujų Lietuvai sprindžių (Geometridae) šeimai priklausančių drugių. Tik čia gyvena pajūrinis sprindžiukas (Sterrha fuscovenosa), kurio vikšrai minta samanomis. Ant rugiaveidžių galima pamatyti tik nerijoje gyvenantį pajūrinį stiebinuką (Mesoligia literosa).
 
Smėlinė auslinda (nuotrauka G. Gražulevičiaus)
 
Nerijoje galima sutikti įvairiausių žygių (Carabidae) šeimos atstovų. Tai naudingi ir plėšrūs vabalai. Dažnai sutinkamas sodinis žygis (Carabus hortensis) bei Carabus nemoralis ir Carabus violaceus. Gausiai Smiltynėje randamas Carabus convexus, kuris Lietuvoje yra labai retas. Kopgalio kopose rastas taip pat retas Veterhalio žygis (Masoreus wetterhali). Retkarčiais galima rasti daugiataškių žygių (Blethisa multipunctata), o šviesiose pušynuose - dėmėtžygių (Cymidid macularis). 
 
Žiedmusė (nuotrauka E. Duderio)
 
Sparčiai nykstančių vabalų kategorijai priklauso pajūrinis šoklys (Cincindela maritima) įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jo populiacija randama Grobšto gamtiniame rezervate. Baltalūpis šoklys (Cincindela hybrida) aptinkamas visoje nerijoje. 
 
Lenktapilvė musė (nuotrauka G. Gražulevičiaus)

Negausiuose Kuršių nerijos vidiniuose vandens telkiniuose gyvena kitur retos duselės (Hydroporus planus ir H.incognitus), rudaūsės dusios (Copelatus ruficollis) bei mūsų krašte reti dumbliavabaliai (Agabus sturmi ir A.subtilis). Kartu su stambių dusių rūšimis stovinčio vandens telkiniuose nesunku aptikti didžiulių paprastųjų degutvabalių (Hydrous piceus). Iš 18 Lietuvoje gyvenančių maitvabalių (Silphidae) rūšių 11 užregistruota Kuršių nerijoje. Tai nepakeičiami gamtos sanitarai. Nidoje pastebėtas nedažnai Lietuvoje randamas juodasis duobkasys (Nicrophorus humator). 
 
Raštuotasis auksavabalis (nuotrauka E. Duderio)

Kuršių nerijos puošmena - margasis grambuolys (Polyphylla fullo). Šis stambus vabalas gyvena tik pietryčių Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Būna metų, kada grambuolių pagausėja, tačiau dažniausiai aptinkami pavieniai vabalai. Kopų gyventojas yra kopinis mėšlavabalis (Aegialia arenaria). Sparčiai nykstančioms vabalų rūšims priskirtinas Kopgalyje rastas marmurinis auksavabalis (Netocia lugubris). Šis vabalas, kaip ir margasis grambuolys, įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos puslapius. 

Nerijos pušynams būdingi šie ūsuočių (Cerambycidae) šeimos atstovai: pušiniai ožiaragiai (Monochamus galloprovincialis pistor), trumpaūsiai medkirčiai (Spondylis buprestoides), ilgaūsiai pušiagraužiai (Acanthocinus aedilis), violetiniai ūsuočiai (Callidium violaceum). Kopų gluosnynuose neretas gluosninis kelmagraužis (Lamia textor). Nacionaliniame parke sutinkami Lietuvoje reti dvispalviai medkirčiai (Rhamnusium virgo). 
 
Bronzinukas (nuotrauka KNNP archyvo)
 
Kuršių nerijoje lankytojus džiugina spalvingi dieniniai drugiai. Gegužės mėnesį atviresnėse nerijos vietose, apaugusiose kartenėmis, galima pamatyti nuostabų vaizdą - dešimtimis skraido gležni baltukai su ryškiai oranžinėmis sparnų viršūnėlėmis. Tai - aušrelės (Anthocharis cardamines). Šių drugių patelės yra be oranžinių dėmių ir daug retesnės už patinėlius. Vasarai įpusėjus, retuose pušynėliuose pasipila pušyniniai satyrai (Hipparchia semele). Įdomu tai, kad Kuršių nerijoje šios rūšies drugiai yra gerokai didesni už kitų Lietuvos vietų gentainius. Rudeniop kartais labai gausiai migruoja spalvingiausi mūsų krašte dieniniai drugiai - admirolai (Vanessa atalanta), usninukai (Vanessa cardui), spungės (Inachis io), šeiriai (Nyphalis antiopa). Pastarųjų ypač gausu rugpjūčio mėnesį, kuomet sunokę vaisiai krinta žemėn. Jie būna "aplipę" šeiriais. Dar spalio mėnesio giedresnėmis dienomis gali stebėti pulkus usninukų (Cynthia cardui), tupiančių ant paskutinių rudens žiedų. Retkarčiais pasitaiko machaonų (Papilio machaon) ar kilniųjų vaivų (Apatura iris), bet nerijoje - tai laikini drugiai, kadangi čia nėra užtektinai jų vikšrams reikalingų augalų. Kraujalakinis melsvys (Maculina teleius), įtrauktas net į Europos dieninių drugių raudonąją knygą (angl. Red Data Book of European Butterflies), pastebėtas tik vieną kartą prie Nidos. Jo lervos iš pradžių minta kraujalakės lapais, o vėliau parazituoja skruzdėlynuose, misdamos skruzdžių perais.
 
Kraujalakinis melsvys
 
Machaonas (nuotrauka Z. Gasiūnaitės)
 
Vakare į žiburį atskrenda apie šimto naktinių drugių rūšių: didžiulių sfinksų (Sphingidae), meškučių (Arctiidae), daugybė įvairių pelėdgalvių (Noctuidae), sprindžių (Geometridae), verpikų (Lasiocampidae). Tarp naktinių drugių yra daug unikalių rūšių. Kuršių nerijos kalnapušynų įžymybė - pušinis keliaujantis verpikas (Theumetopoea pinivora), kuris Lietuvoje gyvena tik nerijoje, ties Nida. Verpiko vikšrai gyvena ant pušų visi drauge. Vakarop vikšrų virtinė ropoja vienas paskui kitą, beveik liesdami galvomis prieš tai ropojančio vikšro pilvelio galą. Taip jie keliauja ieškoti maisto. Šio verpiko plaukuoti vikšrai nuodingi. Kiekvieno šerelio pamate yra nuodų ampulė. Šereliui nulūžus, išsipylę nuodai gali sukelti apysunkius odos pažeidimus. Dar pavojingiau, jeigu jie patektų į akis. Kai kuriais metais gausus pušinis verpikas (Dendrolimus pini), galintis padaryti žalos nerijos pušynams. Vis dėlto didžiausią grėsmę nacionalinio parko miškams kelia neporinis verpikas (Limantria dsipar), ypač po kelių šiltų žiemų. Neporinio verpiko vikšrai yra labai ėdrūs. Jų pavojingumą miškams padidina dar ir ta aplinkybė, kad tik ką iš kiaušinio išsiritusios lervos vėjo nešamos geba toli plisti. 

Puošnioji vaiva (nuotrauka E. Duderio)
 
Gausiausia Lietuvos makrodrugių šeima yra pelėdgalviai (Noctuidae). Iš beveik 400 respublikoje gyvenančių rūšių apie 200 aptikta nerijoje. Kopose, negiliai smėlyje užsikasę pajūrinio dirvinuko (Scotia ripae) vikšrai, keliauja grauždami kopų negausių augalų šaknis. Tipiški kopų drugiai yra pajūrinis pelėdgalvis (Conisania leineri) ir pajūrinis šerdinukas (Photedes elymi). Tik pajūryje rasta pajūrinė kukulija (Cucullia balsamitae), gyvenanti skurdžia augalija apžėlusiose kopose. Jos iš viso sugauti tik du individai.  

Nerijoje gyvena 18-20 meškučių (Arctiidae) rūšių. Smiltynėje rasta respublikoje labai reta juodoji meškutė (Arctinia caesarea). Taip pat Kuršių nerijoje sugauta 11 sfinksų rūšių. Rudeniop kartais stebimos gausios lipikinio sfinkso (Celerio galii) migracijos. Jis saugotinas kaip retas ir labai gražus Lietuvos sfinksas.
 
Puošinioji meškutė (nuotrauka E. Duderio)
 

Renginių kalendorius
Dažniausiai užduodami klausimai
4. Ar galima statyti palapines Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje?

Statyti palapines visoje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje griežtai draudžiama, išskyrus kempingo teritoriją

Draugai
 

 

   

 

Banners