Įsigydami LANKYTOJO BILIETĄ prisidėsite prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio išsaugojimo!!!
KRAŠTOVAIZDIS / Kraštovaizdžio kaita
Kuršių nerijos kraštovaizdžio raidoje žmogus paliko labai ryškų pėdsaką. Nerijos miškai stipriai nukentėjo nuo karų, ypač 1629-1635 m. Švedijos invazijos ir Rusijos kariuomenės 1756-1763 m. Prie gamtos niokojimo prisidėjo ir vietiniai gyventojai, kurie savo reikmėms beatodairiškai kirto medžius, bitininkystės tikslais degino viržynus. Jų laikomi gyvuliai ardė ploną miško paklotę, niokojo žolinę dangą. Apie 1700 m. nerijoje miškas bedengė tik 10 proc. teritorijos.
Augalijos niokojimo pasekmės buvo jaučiamos jau XVI a. - smėlis tapo tyliu vietos žmonių priešu. Amžininkų pasakojimuose matyti desperatiškos vietos gyventojų pastangos išsigelbėti ir išgelbėti savo turtą. Tačiau visos priemonės buvo trumpalaikės, neatlaikydavo didžiulio kopų smėlio spaudimo. Galiausiai likdavo vienintelis išsigelbėjimas – palikti gyvenvietę ir kurtis naujoje vietoje. Taip iš nerijos žemėlapio išnyko 7 žvejų kaimai. Šis laikotarpis - tai vienas dramatiškiausių periodų nerijos istorijoje. Slenkantis smėlis sąlygojo reljefo pokyčius ir visišką miškingo kraštovaizdžio transformaciją į dykumą. Keliaujantis smėlis pasikeitė nerijos kraštovaizdį: sunyko didžioji dalis parabolinių kopų, pradėjo “augti” didysis kopagūbris, keitėsi marių pakrantės linija - vyko marių krantų erozija. Slenkantis smėlis įtakojo ir žmonių gyvenimą: užpustomas pašto kelias, smėliu užnešamas Klaipėdos sąsiauris ir uostas, iškirsti miškai sąlygojo medienos trūkumą, sumažėjo ganyklų ir dirbamos žemės plotai.
 
XVIII - XIX a. sandūroje suprasta, kad be kryptingų veiksmų žmogus nerijoje negalės ilgiau gyventi. Nuo 1805 metų prasidėjo nuoseklūs darbai, nukreipti į smėlio judėjimo stabdymą. Pirmiausia išilgai viso pajūrio buvo pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, kurio pagrindinė funkcija – sukaupti smėlį ir neleisti jam keliauti į nerijos gilumą. Kitas svarbus darbas – tai didžiojo kopagūbrio stabilizavimas, slenkančių kopų šlaitus tvirtinant žemomis žabų tvorelėmis ir apželdinant mišku.
 
Didelių žmogaus pastangų dėka XIX a. pab. miškas vėl dengė apie 50 proc. Kuršių nerijos teritorijos. Taip susiformavo iki šių dienų raiškios Kuršių nerijos reljefo formos: apsauginis kopagūbris, palvė, kupstynė, didysis kopagūbris, pamario palvė.
 

Gamtinės aplinkos pokyčiai bei ekonominė valstybės raida sąlygojo pokyčius ir Kuršių nerijos gyvenvietėse. Iki XIX a. tai buvo tipiški marių pakrantėje įsikūrę žvejų kaimai. Vėliau nerijos gyvenviečių urbanistinis vaizdas ir pastatų architektūra pradeda keistis, žvejų kaimai pamažu transformuojasi į kurortines gyvenvietes.

 XIX – XX a. pr. Kuršių nerijos gyvenvietės kartu su supančia aplinka suformavo ypatingus gamtos-kultūros-poilsio kompleksus, liudijančius istorinį gyvenviečių įsiliejimą į aplinką. Ženklią įtaką gyvenviečių architektūrinei išraiškai padarė sovietinis laikotarpis, kai nerijoje pradedami statyti dideli, dažnai beveidės architektūros objektai, kurių neigiama įtaka jaučiama iki šiol.
 
Kuršių nerijos kultūrinis kraštovaizdis tebesiformuoja ir dabar - jis išlaiko aktyvų socialinį vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, susijusį su jo tradiciniu gyvenimo būdu, o evoliuciniai procesai jame vis dar progresuoja. Dabartiniame Kuršių nerijos kraštovaizdyje aiškiai atsiskleidžia esminiai raidos ženklai neatskiriamai susiję su gamtos procesais ir žmogaus veikla. Nors per ilgus šimtmečius pasikeitė ne tik kartos, bet ir pati Kuršių nerijos etninė bendrija, tačiau ir toliau čia išlieka labai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Įvertinant visa tai, 2000 metais Kuršių neriją įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinis kraštovaizdis.

2011 metais, Gamtos tyrimų centras Geologijos ir geografijos institutas, parengė "Kuršių marių krantų būklės įvertinimo ir priežiūros programą", kurią galite parsisiųsti .pdf formatu.


Renginių kalendorius
D.U.K
2. Ar keltas į Kuršių neriją yra mokamas?

Taip. Informaciją apie keltų grafikus ir kainas galite rasti AB „Smiltynės perkėla“ tinklapyje


Draugai
 

 

   

 

Banners