|
|
Kuršių nerija yra neatsiejama Baltijos jūros baseino dalis.
Šio smėlėto pusiasalio geologinis formavimasis pasižymėjo trumpa bet gausia istorija.
|
| BALTIJOS JŪROS IR KURŠIŲ MARIŲ VYSTYMOSI STADIJOS |
Baltijos jūra pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam apledėjimui,
kai palaipsniui ištirpo milžiniškas ledynas, dengęs visą Europos žemyną. Šis procesas
prasidėjo prieš 18-20 tūkst. metų. Prieš 13 tūkst. metų ledynas galutinai apleido
Lietuvą. Jam tirpstant, vanduo pradėjo plūsti į Baltijos jūros dubumą. Taip susiformavo
šaltas Baltijos ledyninis ežeras, kuris įvairiais laikotarpiais susijungdavo su
Atlanto vandenynu. Šis ežeras egzistavo prieš 13 - 10 tūkst. metų.
Kiek vėliau ledynas pasitraukė nuo vidurio Švedijos žemumos. Susiformavo protaka
su Atlanto vandenynu. Vėl užslinkus ledynui, ledyninio ežero lygis pradėjo kilti,
o jam pasitraukus - jis nukrito apie 40-50 metrų. Atsivėrė dideli sausumos plotai.
Taip susiformavo Joldijos jūra, kuri savo pavadinimą gavo nuo joje gausiai
aptinkamu moliuskų - lot.Yoldia arctica. Šios jūros krantai buvo keliasdešimt
kilometrų toliau į vakarus nuo dabartinio Lietuvos pajūrio.
Vykstant žemės plutos kompensaciniam pakilimui pietinėje Baltijos jūros baseino
dalyje, Joldijos jūra neteko susisiekimo su Atlanto vandenynu. Upės greitai sumažino
šio vandens baseino druskingumą ir pakėlė jo lygį. Taip prieš 9 tūkst. metų susiformavo
Anciliaus ežeras (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies lot. Ancylus fluviatilis).
Jo nuosėdos išlikusios prie Nidos, 16-18 m. gilumoje. Šioje Baltijos jūros stadijoje
klimatas buvo šiltas ir sausas.
Prieš 7,5 tūkst. metų į Anciliaus ežerą įsiveržia druskingas Atlanto vanduo ir
susidaro Litorinos jūra (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies Littorina
littoraea). Šios stadijos metu jūros lygis smarkiai svyravo, pradėjo formuotis
Kuršių nerija. Jos užuomazgos - moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos
ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis intensyviai ardomas jūros bangų.
Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės
kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija
greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Taigi, Kuršių nerijos, o kartu
ir Kuršių marių formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.
Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio.
Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą ir pelkę, kurios likučiai žinomi
kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi - Šarkuvos ir Rasytės salomis
pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas
vyko pietų - šiaurės kryptimi. Tai buvo pakankamai greitas procesas, nes jau prieš
4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius
ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą.
Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios
slinkdamos skersai pusiasalio pasiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu
pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais
arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai. Litorinos jūros vystymosi stadijos pabaigoje
Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos, gavusios tokį pavadinimą
dėl savo formos. Iki šiol visiškai neaišku kaip formuojasi parabolinės kopos ir
kaip barchaninės, kurios turi veidrodinius skirtumus. Parabolinių kopų ruožas
su sengirės fragmentais yra išlikęs prie Juodkrantės. Šios kopos greitai apaugo
mišku ir daugiau nebejudėjo.
Prieš 4 tūkst. metų Baltijos jūra pamažu įgavo dabartinį vaizdą: sumažėjo jos
druskingumas, įsivyravo mums įprasti gyvūnai ir augalai. Nuo Juodkrantės iki pat
Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas, kurį augino
vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Šioje atkarpoje Kuršių nerija augo žymiai
lėčiau ir tik mūsų eros pradžioje pasiekė dabartinį savo ilgį. Tuo pačiu susiformavo
Kuršių marių protaka į Baltijos jūrą - Klaipėdos sąsiauris. Tuometinis Kuršių
nerijos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Joje vyravo augalija padengtos parabolinės
kopos. Šių kopų aukštis siekdavo 30-40 m, o pavienės viršūnės iškildavo iki 60
ir daugiau metrų virš jūros lygio. Visas paviršius buvo išraižytas kloniais ir
gūbriais. Vyravo mišrus miškas, kuriame augo ąžuolai, liepos, guobos, pušys, beržai,
alksniai, lazdynai. Kai kur miškas išnykdavo (pavyzdžiui, įvykus gaisrui) ir prasidėdavo
pustymai. Ilgainiui medžiai vėl ataugdavo. Tokia gamtos harmonija tęsėsi iki pat
XVI amžiaus. Vėliau vis stipriau buvo jaučiama neigiama žmonijos įtaka Kuršių
nerijai. |
| |
Baltijos ledininis ežeras
Joldijos jūra
Anciliaus ežeras
Litorinos jūra
(Iš CD "Lietuva iki Mindaugo")
Parabolinių kopų modelis
Parabolinės kopos ir sengirės fragmentas.
|