Nacionaliniame parke draudžiama:

1. nuvažiuoti nuo asfalto, betono, skaldos ar grunto (kietos kelio dangos), statyti motorines transporto priemones tam nenustatytose vietose;
2. statyti palapines;
3. kurti laužus nenustatytose ir neįrengtose vietose;
4. žaloti augmeniją (retuosius augalus, miško paklotę, krūmus, medžius);
5. vaikščioti, leisti nuo kopų, kopti į jas ar kitaip jas ardyti Grobšto (Sklandytojų kopa) ir Naglių (Pilkosios kopos) gamtiniuose rezervatuose bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje (Parnidžio kopa);
6. ardyti pajūrio apsauginio kopagūbrio sutvirtinimą;
7. teršti aplinką, gadinti kelių, informacinius bei kitus ženklus ir įrenginius, mėtyti nuorūkas ir degtukus bei kitokias degias ir aplinką teršiančias medžiagas;
8. triukšmauti, baidyti paukščius jų perėjimo ir migracijos metu, naikinti lizdus;
9. ganyti gyvulius miškuose;
10. laikyti motorines ir irklines vandens transporto priemones jūros ir marių pakrantėse tam nenumatytose vietose;
11. vedžioti šunis be pavadėlių ir antsnukių;
12. vedžioti šunis parko Smiltynės rekreacinėje zonoje.

Naglių ir Grobšto gamtinius rezervatus leidžiama lankyti tik specialiai tam įrengtais ir pažymėtais pėsčiųjų ar dviračių takais. Visoje rezervatų teritorijoje turi teisę lankytis tik asmenys, nustatytąja tvarka gavę nacionalinio parko direkcijos leidimą arba vykdantys tarnybines pareigas – inspektoriai, saugomų teritorijų pareigūnai, nacionalinio parko direkcijos darbuotojai.

Lankytojai turi teisę:

1. iškylauti įteisintose ir įrengtose trumpalaikio poilsio vietose su laužavietėmis. Laužams kurti gali būti naudojamos miške surinktos sausos šakos (arba sausa malkinė mediena). Informaciją teikia racionalinio parko girininkijos (Nidoje tel.: 8 469 52224, Juodkrantėje tel.: 8 469 53273, Preiloje tel.: 8 469 55125, Smiltynėje tel.: 8 46 391148);
2. laikyti motorines ir irklines vandens transporto priemones nacionaliniame parke tik specialiai skirtose ir su nacionalinio parko direkcija suderintose teritorijose;
3. organizuoti turistinius žygius ir išvykas, masinius renginius, sportines varžybas (išskyrus buriavimą ir irklavimą bei renginius, organizuojamus Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių Kuršių nerijos gyvenvietėse), turint nacionalinio parko direkcijos bei savivaldybės raštiškus leidimus. Prašymai renginiui organizuoti turi būti pateikiami ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki renginio organizavimo. Leidimus, iš anksto suderinus, galima atsiimti nacionalinio parko direkcijoje taip pat savivaldybėse arba paprašyti išsiųsti faksu ar paštu.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP) įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu
(Nr. I-1244 "Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo" (Žin., 1991, Nr. 13-332),- vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti.

Pagal Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymą, Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra valstybinio parko statusą turinti teritorija. Pagal IUCN (the World Conservation Union) klasifikaciją priklauso II saugomų teritorijų kategorijai.
Nuo 1997m. - EUROPARC federacijos narys.

Kuršių nerijos aplinkosaugai svarbiausios datos:

1960 m. - įsteigtas Kuršių nerijos kraštovaizdžio (landšaftinis)
                 draustinis.
1961 m. - suteiktas respublikinio pavaldumo statusas (Neringos miesto).
1966 m. - įsteigtas kraštovaizdžio draustinis su specialiu režimu.
1968 m. - parengtas pirmasis kompleksinis Neringos generalinis planas.
1976 m. - patvirtinti Kuršių nerijos tvarkymo nuostatai.
1976 m. - Kuršių nerija paskelbta valstybiniu miško parku.
1979 m. - parengtos kompleksinio Neringos generalinio plano pataisos.
1986 m. - įsteigtas gamtinis nacionalinis parkas "Kuršskaja kosa"
                 Rusijos federacijoje.
1991 m. - įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas.
1992 m. - patvirtinti laikinieji Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai.
1994 m. - patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema
                 (generalinis planas).
1995 m. - patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai.
1996 m. - įsteigta Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija
2000 m. - Kuršių nerijos nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio
                 paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertybė.

• Gamtos apsauga.
• Ūkinės veiklos ir urbanizacijos plėtros reguliavimas.
• Kultūros paveldo apsauga ir būdingos architektūros tradicijų puoselėjimas.
• Tyrimų ir stebėjimų vykdymas.
• Ekologinis švietimas.
• Pažintinės rekreacijos plėtojimas.
• Informacijos gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos srityse kaupimas.
• Kuršių nerijos gamtos vertybių, materialinės ir dvasinės kultūros paveldo propagavimas.

Kuršių nerijos nacionalinio parko plotas suskirstytas į Smiltynės, Juodkrantės, Preilos ir Nidos girininkijas. Jose dirbantys miškininkai tęsia S. Børn'o, S. Lilliethal'io, Gotlibo Dovydo ir Georgo Dovydo Kuwert'ų, F. Epf'o, L. G. Hagen'o, P. Gerhardt'o, C. J. Wutzk'es, V.Markelio, M.Daujoto, V.Lukošiaus, J.Staniaus, R.Krištapavičiaus ir kitų pradėtus darbus. Jie tvirtina apsauginį kopagūbrį, sodina ir prižiūri mišką, tvarko marių pakrantes, vykdo aplinkosauginę veiklą.
Didelę žalą nerijos miškams daro audros. Didžiausios istoriniuose šaltiniuose minimos 1497, 1630, 1680, 1706, 1714, 1790-1792 metais. Po antrojo Pasaulinio karo nerijoje praūžė 7 didesnės audros, kurios išvertė apie 80,0 tūkst. ktm. geriausių nerijos pušynų. Ypač daug žalos padarė 1967 m. audra, kuri išguldė apie 30,0 tūkst. ktm. pušynų apie Nidos gyvenvietę, bei 1999 m. audra, kuri išvertė apie 20,0 tūkst. ktm. pušies medynų. Visada didelį rūpestį miškininkams kelia miško gaisrai. Ypač degūs kalninės pušies želdiniai - tai tiesiog gaisrų židiniai. Pokario laikotarpiu nerijoje įvyko keturi didesni gaisrai. 1957 m. išdegė 150 ha, 1967 m. - 30 ha, 1971 m. - 15 ha ir 1995 m. - 60 ha kalninės pušies medynų. Pagal gaisrų skaičių, daugiausia jų kilo 1966 m. - net 84. Kitais metais pavykdavo užgesinti dar neišsiplėtusius, vos prasidėjusius gaisrus, nors miškai užsiliepsnodavo gana dažnai. 70 proc. visų gaisrų nerijoje kyla klaipėdiečių poilsio zonoje - nuo Kopgalio iki Alksnynės.

Tarp masiškai plintančių Kuršių nerijos kenkėjų, dažniausi yra neporiniai verpikai (Lymantria dispar). Jie užpuola beržynus, nugriauždami jų lapus. Pirmą kartą po karo neporinis verpikas buvo paplitęs 1948-1950 metais 900 ha plote, 1971-1973 m. - 350 ha. Ypač didelė kenkėjų invazija užfiksuota 1992-1994 m. Tuomet neporiniai verpikai išplito beržynuose nuo Avikalnio iki Nidos 1000 ha plote. Nuo lapų nugraužimo žuvo apie 10,0 tūkst. ktm. beržų ir net atskirų medinėlių. Kiti kenkėjai bei ligos didesnės žalos nerijos miškui nepadarė.

Želdinamo ploto ištekliai nerijoje beveik išseko. Kuršių nerijos nacionaliniam parkui ir jame dirbantiems miškininkams iškyla naujų uždavinių: sustiprinti vertingų nerijos komponentų apsaugą, rekonstruoti medynus ir šitaip pagerinti jų estetinę bei rekreacinę vertę bei orientuoti darbus rekreacinės miškų įrangos kryptimi. Nuo 1973m. miške ir vaizdingose vietose pradėta statyti rekreacinius įrenginius iš kurių svarbiausi yra apžvalgos aikštelės, atokvėpio vietos, pasivaikščiojimo takai. Pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinimas paplūdimių zonoje derinamas su poilsiautojų patogumu. Tam įrengiami takai, laiptai, suolai, soliariumai.

Po Antrojo Pasaulinio karo keitėsi nerijos miškų rūšinė sudėtis. Tuo metu medynuose didžiausią dalį sudarė kalninės pušys - 44 procentus, o maždaug po 17 procentų buvo paprastųjų pušų ir beržų. Šiuo metu nerijos miškuose vyrauja paprastosios pušys (53 procentai), o kalninių pušų sumažėjo iki 27 procentų. Beržų skaičius pasikeitė nežymiai. Dabar jie sudaro 15 procentų visų medynų. Paprastųjų pušų želdiniai gerokai išaugo todėl, kad jomis buvo apželdintos gaisravietės bei dauguma aikščių, o pastaraisiais metais jos keičia kalnines pušis.

Siekiant pagerinti nacionalinio parko medynų sanitarinę būklę, rūšinę sudėtį bei estetinę vertę, vykdomi ugdomieji, landšaftiniai, sanitariniai kirtimai.
Kiekvieną pavasarį nerijoje vyksta sodinimo darbai. Sodinama 1+1 bei 1+2 metų amžiaus sodinukais, išaugintais keturiuose nacionalinio parko daigynuose iš vietinių medžių sėklų. Kuršių marių pakrantėje sodinamos nendrės, kurios saugos krantus nuo ledonešio ir bangų sukeliamos erozijos.
Nuo 1956m. iki šių dienų nerijoje miškininkai pasodino apie 2000 ha naujų želdinių, sutvirtino apie 1100 ha smėlynų.