Įsigydami LANKYTOJO BILIETĄ prisidėsite prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio išsaugojimo!!!
Naujienos / Atsakymai į daugybę klausimų dėl Kuršių nerijos miškų
2014-02-14

 Pasigirdus nuogąstavimams dėl kertamų miškų Kuršių nerijoje ir kylant klausimams, kas ir kodėl yra daroma, pateikiame informaciją su atsakymais į daugybę klausimų. Pirmiausia būtina žinoti, kad Kuršių nerijos miškai yra ne kertami, o tvarkomi, retinami, rekonstruojami ir ugdomi. Darbai vykdomi pagal naują Kuršių nerijos miškotvarkos projektą, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į visą gamtinę aplinką, biologinę įvairovę bei kultūros paveldą.

Būgštauti, dėl kertamų didesnių miško plotų pagrindo nėra, nes erdvės bus atsodinamos jauna paprastąja pušimi, dalis - kalnine pušimi. Šiuo metu Kuršių nerijos kalnapušės yra pasiekusios savo biologinę brandą ir kelia gaisrų pavojų. Todėl atėjo laikas jas pakeisti. Nebus atkuriamas miškas tik pamario palvėje. Taip bus atvertas plotas, kuris Kuršių nerijai sugrąžins pirmykštį taip žavėjusį kraštovaizdį. Darbai bus vykdomi lėtai, fiksuojant pasikeitimus, stebint ir po 5 metų tikslinant numatytus darbus.
 

Nuotr. KNNP archyvo

 

Ypač išsamiai, su istoriniu pagrindimu, pokyčius Kuršių nerijoje, dar 2013 metais, aprašė "Lietuvos žinių" žurnalistas Denisas Nikitenka. Kviečiame susupažinti su straipsniu "Neringos laukia ekstremalūs pokyčiai".

 

Pir­mą kar­tą po il­gų de­šimt­me­čių Kur­šių ne­ri­jo­je bus ker­ta­mi miš­kai. Ten, kur juos ka­dai­se so­di­no žmo­nės. Taip pu­sia­sa­liui sie­kia­ma su­grą­žin­ti XX am­žiaus pra­džios vaiz­dą.
UNES­CO sau­go­mą te­ri­to­ri­ją pjūk­lai ims dre­bin­ti va­do­vau­jan­tis Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos va­sa­rą pa­tvir­tin­tu de­šimt­me­čio Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko (KNNP) miš­kot­var­kos pro­jek­tu. Ta­čiau ma­si­niai kir­ti­mai tik iš pir­mo žvilgs­nio ga­li at­ro­dy­ti kaip ne­ap­dai­rus gam­tos nio­ko­ji­mas. Prieš­in­gai, bus tai­so­mos pra­ėju­sio am­žiaus miš­ki­nin­kų pa­da­ry­tos klai­dos, nes dėl es­mi­nės jų Ne­rin­ga bai­gia už­žel­ti. Me­džiai pa­se­no, ir kraš­to­vaiz­dis nė iš to­lo ne­bep­ri­me­na mis­tiš­ko, tu­ris­tus prieš šimt­me­čius iš pro­to va­riu­sio Ne­ri­jos ste­buk­lo.
 
Grą­žins mistiką
KNNP miš­ki­nin­kai šiuo me­tu ren­gia­si gran­dio­zi­niams dar­bams, ku­rie pra­si­dės dar šį­met, vė­lų ru­de­nį bei žie­mą, ir truks de­šimt­me­tį. Mat lie­pos mė­ne­sį bu­vo pa­tvir­tin­tas ke­le­tą me­tų reng­tas nau­jas KNNP vi­di­nės miš­kot­var­kos pro­jek­tas. Jis pa­kei­tė se­ną­jį pla­ną, 2000-ai­siais pa­tvir­tin­tą. Anot KNNP di­rek­to­rės Auš­ros Fe­ser, da­bar Kur­šių ne­ri­ja yra tar­si ap­še­pu­si te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je me­džiai ir krū­my­nai ag­re­sy­viai brau­na­si į ko­pas, jas užs­to­ja.
„Is­to­riš­kai Kur­šių ne­ri­ja vi­sa­da bu­vo žmo­gaus ir gam­tos su­gy­ve­ni­mo, drau­ge ir tar­pu­sa­vio ko­vos vie­ta. Ka­dan­gi žmo­nės prieš šimt­me­čius ken­tė­jo dėl smė­lio pus­ty­mo, ke­liau­jan­čios ko­pos lai­do­jo iš­ti­sus kai­mus, tad sta­bi­lu­mas vi­sa­da bu­vo sie­kia­my­bė. To­dėl im­ta ma­siš­kai ap­so­din­ti ko­pas kal­na­pu­šė­mis, stab­dy­ti slen­kan­tį smė­lį ir ri­bo­ti jo pus­ty­mą. Ta­čiau iner­ci­ja pri­ve­dė prie stag­na­ci­jos, kai Ne­rin­go­je ne­bu­vo nie­ko da­ro­ma, tik vis so­di­na­ma“, - LŽ pa­sa­ko­jo ji.
To­dėl da­bar bus ban­do­ma at­sig­ręž­ti at­gal ir mė­gin­ti at­jau­nin­ti Kur­šių ne­ri­jos pei­za­žą, jį at­gai­vin­ti bei su­teik­ti kraš­to­vaiz­džiui pir­mykš­tį vaiz­dą. „Ži­no­ma, ne­kal­ba­me apie smė­ly­nų, di­džiu­lių ko­pų at­kū­ri­mą. Ko­pos liks su­tvir­tin­tos ir to­liau bus tvir­ti­na­mos, ta­čiau Ne­rin­gos miš­kų lau­kia gran­dio­zi­niai po­ky­čiai. Nie­ko nau­jo ne­kur­si­me, tik at­kur­si­me tai, kas lai­ko bu­vo iš­kreip­ta ir su­nai­kin­ta. Kal­bu apie at­vi­rų vie­tų at­kū­ri­mą, pa­lvių at­vė­ri­mą ir ki­tus pla­nus“, - tei­gė ji.
Par­ko va­do­vė ti­ki­no, kad ren­giant miš­kot­var­kos pro­jek­tą steng­ta­si at­siž­velg­ti į tai, kaip kraš­to­vaiz­dis vei­kė žmo­nes ir ką jis reiš­kė tu­ris­tams, ku­rie XIX am­žiaus pa­bai­go­je ir XX am­žiaus pra­džio­je ma­siš­kai plū­do į Ne­rin­gą iš vi­sos Prū­si­jos im­pe­ri­jos, Pra­ncū­zi­jos, ki­tų kraš­tų. „Siek­si­me at­kur­ti tą ypa­tin­gą Kur­šių ne­ri­jos au­rą, ku­ri vei­kė žmo­nes anks­čiau ir vei­kia mū­sų po­jū­čius da­bar. Ne­ri­ja ne­bu­vo per­las, kaip da­bar ma­din­ga ją va­din­ti, o ro­jaus prie­an­gis, mis­ti­nis kraš­tas. Gam­tos di­dy­bė iš di­džių­jų ko­pų pri­ver­tė net pa­ni­kos apim­tą bėg­ti pir­mą kar­tą jo­se ap­si­lan­kiu­sį ra­šy­to­ją Tho­mą Man­ną. Tos mis­ti­kos ne­be­li­ko, o ji ir bu­vo ne­ri­jos ver­ty­bė, dėl jos amo ne­tek­da­vo gar­lai­viu­kais ma­rio­mis plau­kian­tys tu­ris­tai“, - pa­sa­ko­jo A.Fe­ser. Ji ti­ki­no, kad is­to­riog­ra­fi­nės ir ra­šy­ti­nės me­džia­gos apie Kur­šių ne­ri­jos miš­kot­var­ką, kraš­to­vaiz­džio for­ma­vi­mą su­kaup­ta tiek, kad ar­ti­miau­siu me­tu ke­ti­na­ma iš­leis­ti apie tai ir kny­gą.
 
Iš­kirs ir atsodins
Sa­vo ruo­žtu miš­ki­nin­kai jau tu­ri par­uo­šę tūks­tan­čius kal­na­pu­šių so­di­nu­kų dai­gų, ku­rie Ne­rin­gos dir­vo­je šak­nis įleis pa­va­sa­rį. Anot KNNP di­rek­ci­jos Miš­ki­nin­kys­tės sky­riaus ve­dė­jos Jur­gi­tos Mik­šy­tės, vie­nas eks­tre­ma­lių po­ky­čių Kur­šių ne­ri­jos ža­lia­ja­me rū­be nu­ma­ty­tas jau šie­met.
„Kal­na­pu­šės bus ker­ta­mos ant di­džio­jo ap­sau­gi­nio ko­pa­gūb­rio. To nie­kas ne­da­rė iš­ti­sus de­šimt­me­čius, nes anks­čiau bu­vo tik so­di­na­ma ir ven­gia­ma ką nors kirs­ti. Ta­čiau prieš šimt­me­tį so­din­tos kal­na­pu­šės jau bai­gė sa­vo bio­lo­gi­nio am­žiaus cik­lą, jos yra pa­se­nu­sios, pe­rau­gu­sios, nu­džiū­vu­sios. Mil­ži­niš­ki gais­rai – vie­na pa­sek­mių, nes sau­si se­ni kal­na­pu­šių miš­kai tap­da­vo sau­so par­ako sta­ti­ne. Kir­ti­mai bus vyk­do­mi tarp Ni­dos ir Per­val­kos bei tarp Juo­dkran­tės ir Smil­ty­nės. Bus ker­ta­ma at­ski­rais plo­tais, ku­rie ne­ga­lės bū­ti di­des­ni kaip 8 hek­ta­rų“, - LŽ pa­sa­ko­jo J.Mik­šy­tė. Iš­kir­tus pa­se­nu­sias kal­na­pu­šes jų vie­to­je pa­va­sa­rį bus so­di­na­mos nau­jos pu­šai­tės, tad to­se vie­to­se ply­nes ma­ty­si­me ne­il­gai.
„Dar vie­nas di­de­lis dar­bas – Ne­rin­gos ra­gų, apau­gu­sių miš­kais, švie­si­ni­mas. Pa­vyz­džiui, Bul­vi­kio, Per­val­kos, Prei­los ra­gai at­ro­do kaip miš­kų ma­sy­vai, tad no­rint iš­ryš­kin­ti šių te­ri­to­ri­jų kraš­to­vaiz­dį, rel­je­fą bus ker­ta­mi me­džiai, ša­li­na­mi kri­tuo­liai, iš­va­lo­mas po­miš­kis“, - tei­gė ji. Taip pat daug dar­bo lau­kia ir ko­pų pa­pė­dė­se, va­di­na­mo­sio­se pa­lvė­se. Tai ko­pų apa­čio­je esan­čios te­ri­to­ri­jos, ku­rios bai­gia apaug­ti krū­my­nais, miš­ku. „Daug kur pil­ko­sios ko­pos bai­gia už­žel­ti me­dy­nais, nyks­ta. Jos tu­ri bū­ti at­vi­ros. Tas pats ir su pa­lvė­mis - tiek pa­jū­ry­je, tiek pa­ma­ry­je, tad jas ke­ti­na­ma at­ver­ti. Ten se­niau ir bu­vo at­vi­ros vie­tos, ga­nė­si gy­vu­liai, tik per de­šimt­me­čius už­žė­lė, ir kraš­to­vaiz­dis pa­ki­to“, - pa­sa­ko­jo miš­ki­nin­kė.
J.Mik­šy­tė pa­brė­žė, kad vi­si miš­ki­nin­kys­tės dar­bai vyks pa­ma­žu, eta­pais, ir nuo­lat ste­bint, ko­kį po­vei­kį jie da­ro karš­to­vaiz­džiui, gam­tai. „To­dėl jau po pen­ke­rių me­tų pro­jek­tas, pla­nai ga­li bū­ti per­žiū­ri­mi. Vis­kas, ką da­ry­si­me, bus ati­džiai ste­bi­ma, žiū­ri­ma, kaip tai vei­kia, kaip kin­ta kraš­to­vaiz­dis, ko­kia įta­ka jam da­ro­ma. Nie­kas ne­si­ren­gia iš kar­to at­lik­ti ply­nų Ne­rin­gos miš­kų kir­ti­mų“, - pa­tiks­li­no ji.
Kis ir pa­čios Kur­šių ne­ri­jos miš­kų vaiz­das. Mat pla­nuo­ja­ma spe­cia­liai tu­ris­tų itin lan­ko­mo­se vie­to­se, pa­lei dvi­ra­čių ta­ką at­ver­ti bir­žes, su­for­muo­ti aikš­te­les, iš­kirs­ti pu­šis ir pa­lik­ti ber­žy­nė­lius, juo­dalks­ny­nus, kad miš­kas bū­tų mar­ges­nis ir įvai­res­nis. „Šlap­gi­rių aps­kri­tai ne­lie­si­me, nes juo­dalks­nius kirs­ti bep­ras­miš­ka: jie la­bai grei­tai at­že­lia“, - tei­gė miš­ki­nin­kė.
 
Is­to­riš­kai teisinga
Daug svar­bios in­for­ma­ci­jos apie Kur­šių ne­ri­jos miš­ki­nin­kys­tės is­to­ri­ją LŽ pa­tei­kė ir Ne­rin­gos ty­ri­nė­to­jas, Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jaus is­to­ri­kas Dai­nius Eler­tas. Jis san­tū­riai ver­ti­no da­bar­ti­nius miš­ki­nin­kų už­mo­jus, ta­čiau pa­brė­žė, kad is­to­ri­niai fak­tai lei­džia įžvelg­ti par­ale­lių. „Pir­mie­ji Ne­rin­gos miš­kot­var­kos pla­nai sie­kia XIX am­žiaus pa­bai­gą. Ta­da miš­ki­nin­kai nu­ma­tė dar­bų ei­liš­ku­mą: iš pra­džių kal­na­pu­šė­mis bu­vo ap­so­di­na­mi ko­pa­gūb­riai, taip stab­dy­tas smė­lio pus­ty­mas, ko­pų ju­dė­ji­mas ir su­tvir­tin­tas dir­vo­že­mis. Ta­čiau po šių dar­bų tu­rė­jo bū­ti miš­raus miš­ko - su ber­žy­nė­liais, ki­to­kiais me­džiais - kū­ri­mas, da­rant kraš­to­vaiz­dį įvai­res­nį, spal­vin­ges­nį“, - pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas.
Ta­čiau miš­ki­nin­kų dar­bus nu­trau­kė Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras, jie bu­vo tę­sia­mi jam pa­si­bai­gus. „Po 1923-ių­jų ta se­nų­jų miš­ki­nin­kų veik­la bu­vo to­liau rea­li­zuo­ja­ma, nes bu­vo ir tų pa­čių miš­ki­nin­kų, ir do­ku­men­tai iš­sau­go­ti. Ta­čiau si­tua­ci­ja kar­di­na­liai pa­si­kei­tė po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Se­nų­jų miš­ki­nin­kų ne­be­li­ko, ka­ras Kur­šių ne­ri­jo­je pa­li­ko sa­vo bai­sius pėd­sa­kus: iš­de­gė miš­kų ma­sy­vai, kai ku­rio­se vie­to­se iš­sprog­din­ta. So­viet­me­čiu Ne­rin­ga ta­po už­da­ra. Tai bu­vo pa­sie­nio ruo­žas, o to lai­ko­tar­pio miš­ki­nin­kai ne­be­ži­no­jo apie sa­vo pirm­ta­kų pla­nus. Jie ne­be­mo­kė­jo ir vo­kiš­kai, ne­be­ga­lė­jo prie­iti prie se­nų­jų miš­kot­var­kos pla­nų, do­ku­men­tų“, - is­to­ri­nes pa­slap­tis gliau­dė D.Eler­tas.
Tuo­met Ne­rin­gos miš­ki­nin­kai tie­siog pe­rė­mė pa­tir­tį, tai­ky­tą ap­žel­di­nant pa­jū­rį tarp Pa­lan­gos ir Šven­to­sios. „Ne­rin­go­je tie­siog ma­siš­kai im­ta so­din­ti pu­šis nie­ko ne­ker­tant. Tai tru­ko de­šimt­me­čius, nes ma­ny­ta, kad pa­grin­di­nis miš­ki­nin­kų dar­bas - tvir­tin­ti ko­pas jas ap­žel­di­nant. Ta­čiau vi­sai pa­mirš­ta, kad kal­na­pu­šės yra pa­ly­gin­ti trum­paam­žės - jos sens­ta, pe­rau­ga, džiūs­ta ir tam­pa grės­me pa­čiai ne­ri­jai gais­ro at­ve­ju. Tuo jau spė­jo­me įsi­ti­kin­ti ir 2005-ai­siais, kai iš­de­gė mil­ži­niš­ki plo­tai“, - pa­žy­mė­jo D.Eler­tas. LJM is­to­ri­kui su­pran­ta­mi da­bar­ti­niai KNNP di­rek­ci­jos pla­nai iš­nai­kin­ti pa­se­nu­sias kal­na­pu­šes ir pa­so­din­ti nau­jų, kad miš­kas tap­tų miš­res­nis, spal­vin­ges­nis, kaip to ir no­rė­jo se­nie­ji XIX am­žiaus pa­bai­gos miš­ki­nin­kai.
„Ži­no­te, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių bu­vo ban­dy­mų pa­na­šiai mąs­ty­ti, net no­rė­ta at­kur­ti ke­liau­jan­čias ko­pas, vi­siš­kai iš­nai­ki­nant kal­na­pu­šes. Ne­va taip siek­ta grą­žin­ti ro­man­ti­ką, ta­čiau nu­ga­lė­jo gry­nai pra­gma­tiš­kas po­žiū­ris: ko­pos tu­ri bū­ti sta­bi­lios. Mums, lan­ky­to­jams, at­vi­ros ir pli­kos ko­pos yra eg­zo­ti­ka, gro­žis, o vie­ti­niai lai­ko­si ki­to­kio po­žiū­rio. Juk tos ko­pos ka­dai­se pa­lai­do­jo iš­ti­sus kai­mus, bu­vo ne­iš­ven­gia­ma blo­gy­bė. Ta­čiau į vi­sus pla­nus, su­si­ju­sius su miš­kot­var­ka, Ne­rin­gos kraš­to­vaiz­džio kei­ti­mą rei­kia žvelg­ti la­bai at­sar­giai ir tik at­li­kus iš­sa­mų po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mą. Ki­taip į in­dų par­duo­tu­vę bus įleis­tas dramb­lys“, - vaiz­din­gai kal­bė­da­mas pers­pė­jo jis.

Šaltinis: http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/neringos-laukia-ekstremalus-pokyciai/164442

 


Renginių kalendorius
Dažniausiai užduodami klausimai
3. Ar reikia mokėti už įvažiavimą į Kuršių nerijos nacionalinį parką?

Alksnynės kontrolės poste reikia mokėti Neringos miesto savivaldybės nustatytą rinkliavą


Draugai
 

 

   

 

Banners