2020 SKRUZDŽIŲ METAI KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIAME PARKE
Naujienos / Žygis per Kuršių neriją keliautojos akimis
2014-10-21

Greitai ir neplanuotai suorganizuotas žygis per visą Kuršių neriją įvyko! Šeštadienio rytas žygeivius pasitiko su šalna, tačiau džiaugsmingai nusiteikusių keliautojų niekas neišgąsdino ir nieko nelaukę pradėjome keliauti. Tačiau apie viską nuo pradžių pasakoja viena mūsų keliautojų.

 

Kuršių nerijos iššūkis priimtas!
Susitikimo vieta – naujoji Smiltynės perkėla, savaitgalio tikslas – Nida, patekimo ten būdas – nuosavos kojos. Taip paslaptingai skambėjo į beribių interneto vandenų paviršių tarsi laiškas butelyje išplaukęs skelbimas, kviečiantis savaitgalį savo žingsniais išmatuoti visą Kuršių neriją. Mintis peržygiuoti šį unikalų Lietuvos ruožą ir supažindinti gamtos mylėtojus su jo ypatumais kilo Kuršių nerijos nacionalinio parko Turizmo ir informacijos skyriaus vyr. specialistei ekologiniam ugdymui Kornelijai Jurgutavičiūtei, kuriai buvo smalsu, kiek entuziastų gali privilioti tokio pobūdžio žygis, žadantis dviejų dienų akistatą su pajūrio bei pamario gamta, kartu atliekant ir sąnarių tvirtumo bei sunkumų kilnojimo bandymus. Eksperimentas ėmė materializuotis, kai ankstų spalio 18-osios rytą iš Smiltynėje prisišvartavusio kelto išlipo kuprinėmis nešini besišypsantys žygeiviai: keturi kauniečiai, du panevėžiečiai ir viena Joniškio atstovė. Žygis prasideda!
Bundanti diena iškart apdovanojo mus pirmaisiais įspūdingais vaizdais – balzganai pirmosios šalnos nuspalvinta pieva, šerkšno rėmeliais papuošti vos ūgtelėjusių berželių lapai su aplink juos šokčiojančiais saulės spinduliais tarsi kvietė neskubėti įveikti viso šeštadienio maršruto, o dažniau stabtelėti ir pasimėgauti kiekviena akimirka. Mėgaujantis, kvėpuojant gaiviu miško oru ir žvalgantis laukinės faunos, mažiausiai norėjosi išvysti žmonių veiklos pėdsakus. O pasirodė, kad jie čia gana ryškūs – netrukus atsidūrėme beveik karo lauke, t.y. karo laikus menančių bunkerių zonoje. Kadaise patikimai tarnavę, šiandien jie apleisti ir apgriuvę, tačiau vis tiek susilaukiantys kultūros stokojančių poilsiautojų dėmesio. Kad ir kaip stengėmės rinkti pakelyje pasitaikančias šiukšles, teko kapituliuoti prieš tokius neatsakingo vartojimo mastus. Kartu keliavęs Kuršių nerijos nacionalinio parko Teisės ir personalo skyriaus vedėjas Martinas Duobinis apgailestaudamas pasakojo ir apie juodųjų archeologų daromą žalą bei paliekamą netvarką. Bet net ir tai neužilgo nublanko prieš nuodėgulių mišką. Praėję 2006 metų degvietę, kur ugnies suniokotuose 235-se hektaruose jau vėl savo spyglius prieš saulę blizgina vienur žmogaus rankų atsodintos, kitur pačios gamtos išaugintos pušaitės, patekome į tobulą siaubo filmo aplinką. Nemačius sunku įsivaizduoti, kokio gūdaus juodumo spalva medžius nudažė balandžio mėnesį prasiautęs gaisras, palikdamas vien tamsius į dangų iškilusius stagarus, pro kuriuos net paukščiai turbūt nedrįsta praskristi. Parko darbuotojai neleido pernelyg gailėti išdegusių miško plotų, patikindami, kad nors ir drastiškas, bet tai vienas iš augmenijos atsinaujinimo būdų.
Paslaptinga nuodėgulių tyla pasibaigė energingai triauškiamais pietumis jaukioje „Baravykinės“ poilsiavietėje, po kurių laukė smagiausias ir romantiškiausias dienos etapas – kelionė pajūriu. Ypatingas beribės erdvės jausmas užplūdo atsidūrus tuščioje pakrantėje, kur be mūsų nebuvo nė gyvos dvasios. Ką ten dvasios – nebuvo nė menkiausio vėjelio, tik viena kita vos įžiūrima bangelė veržėsi į krantą, o saulė kaitino lyg niekaip nenorėdama uždaryti vasaros sezono... Pasidžiaugę smėliu ir plačiu horizontu, staiga išvydom tarsi impozantišką skulptūrą kopų fone rymantį ir veiksmą prie jūros stebintį nepažįstamą žmogų su kuprine. Paaiškėjo, kad sparčiu žingsniu mus atsivijo dar vienas žygeivis klaipėdietis, kaipmat tapęs šaunios kompanijos dalimi. Aplankius už kopų tinklus ištiesusią ir paukščių laukiantčią žiedavimo stotį, toliau žygis ir vėl tęsėsi pajūriu, nubarstytu akmenėliais, kriauklelėmis ir sušalusiomis medūzomis. Kas šifravo bangų nugludintame smėlyje plunksna išvingiuotus Eglės laiškus mylimajam Žilvinui, kas rinko tarp akmenų įsislaptinusius gintaro gabalėlius, kas skaičiavo nežinomų gyvūnų paliktus pėdsakus, o kam jau ir savus žingsnius darėsi vis sunkiau skaičiuoti... Laiko pojūtis tarsi išnyko, o apie nueitą kelią buvo galima spręsti tik iš vis sparčiau vakarop svyrančios saulės. Už nugaros liko tolumoje įsiplieskęs jau, rodos, kadaise praeitos ir Raganų kalno aplankymu pažymėtos Juodkrantės švyturys, priekyje lyg jonvabalis tamsėjančiame danguje sublizgo ir Nidos atsakas jam, o mes vis dar žygiavome... „Dar 3 km“, – labiausiai pavargusius drąsino Martinas, tačiau juo jau mažai kas tikėjo – pasaką apie likusius 3 km girdėjome jau ir prieš keletą valandų. Kai jūros nebebuvo įmanoma atskirti nuo dangaus, apgraibomis pasukome link marių, kur mūsų laukė pažadėtasis laužas. Bet iki jo – dar nelemtieji 3 km per klampųjį miško smėlį. Atgavę amą po šernu apsimetusio bendražygio išpuolio iš po tamsaus krūmo, neužilgo tolumoje išvydome laužo šviesą, kas reiškė šilumą, arbatą ir tikrai užtarnautą poilsį. Pirmoji žygio diena, išsitęsusi per 43 kilometrus, baigėsi Pervalkoje. Apsistojome poilsiavietėje, kur iki ankstyvo ryto aidėjo girgždančių sąnarių garsai...
Didžiausia antrosios dienos atrakcija – 67,2 m virš jūros lygio iškilusi Vecekrugo kopa. Tačiau ją dar reikia pasiekti. Tyliai ir jau neskubėdami peržygiavę lietingą sekmadienio rytą snaudžiančią Preilą, įvertinę žymiuosius botelius, įtraukę nosin marių kvapo „Rožių krūmo“ poilsiavietėje, lyg margaspalviai ežiukai pilkame rūke pagaliau užropojom ant žymiosios kopos. Ne veltui išvakarėse prie laužo visa gerkle traukėm garsiąją kalniečių dainą „Kalnai kalnai, kas jūsų grožį apsakyti gali...“ – pasijutom lyg pasiekę viršūnę, nuo kurios giedrą dieną tiek visko galėtume pamatyti. Bet dangų užklojusi neperšaunama marška nesuteikė mums to malonumo, tad teko pasitenkinti tik medžių viršūnėmis po kojomis ir žaidimu „atspėk, kurioj pusėj jūra?“. Nusileidus nuo kopos jau beveik buvo galima užuosti Nidą, o kartu ir šio nepaprasto nuotykio pabaigą. Dar 3 kilometrai – ir jau sėdėjom ant suolelio marių pakrantėje, apsikabinę Vytautą Kernagį. Išmanieji telefonai fiksuoja sekmadienio dozę – 17 km, kai kam išsitęsusius iki begalybės. Metę ilgesingą žvilgsnį į Parnidžio kopą, kurios šįsyk nespėjome aplankyti, atsigėrę arbatos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijoje ir sukritę ant minkštų autobuso sėdynių, netrukus atsipeikėjome ten, iš kur ir pradėjome savo žygį – Smiltynės perkėloje.
Ačiū Kuršių nerijos nacionalinio parko entuziastams Kornelijai ir Martinui už neįtikėtinai puikią žygio idėją, už dalijimąsi savo žiniomis ir atsakymus į visus klausimus. Ačiū bendražygiams, kurių kiekvienas savaip praturtino šį nuostabų savaitgalį. Įvairiose laikmenose užfiksuoti kadrai dar ne vieną niūraus rudens dieną džiugins akį, o širdį šildys jokia technika neįamžintų momentų prisiminimai: pabaidytų apuokų plačių sparnų plazdėjimas, skambučio neturinčio ir stabdžių nepažįstančio dviratininko plojimai už nugaros, vis persekiojusios istorijos apie meškėnus, briedžius ir šernus, kurie taip ir nepasirodė, ryškiomis žvaigždėmis išsiuvinėtas dangaus kilimas virš naktinio laužo, staigus vėjo krypties ir oro sąlygų pasikeitimas, bekraštės šypsenos, nužygiavus 60 km, sauja gintarų, padovanotų atsisveikinimui...
 
Emilija Karoblytė 
 
 
 


Nuotraukos E.Karoblytės

 

 

 

Informaciją parengė:
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos
Turizmo ir informacijos skyrius
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 


Renginių kalendorius
Dažniausiai užduodami klausimai
8. Kur galėtume rasti informaciją apie nakvynės paslaugas Neringoje?

Viešbučių, teikiančių nakvynės paslaugas Neringoje, sąrašą galite atsisiųsti


Draugai
 

 

   
   

 

Banners